Puiki žinia visam Ginkūnų dvarui – ir jauniesiems šeimininkams, ir kumečiams, ir padieniams darbininkams, ir dideliam, ir mažam, ir jaunam, ir senyvam, ir sveikam, ir nekviestos ligos apstotam – į Ginkūnus atvyksta grafienė Aleksandra Olsufjeva – Zubova!
Štai taip skambėjo ši džiugi žinia XX amžiaus pradžioje. Apie vyresniųjų Zubovų –Nikolajaus ir Aleksandros darnią šeimą buvo žinoma visoje Lietuvoje. Nikolajus – Kauno gubernijos bajorų maršalka, Garbės taikos teisėjas, Vilniaus žemės banko direktorius ir pirmasis Šiaulių pramonininkas. Aleksandra – nuostabios keturių vaikų šeimos motina, prieglaudos vaikams ir seneliams, mergaičių progimnazijos ir gimnazijos Šiauliuose steigėja. Šalia kelių užsienio kalbų, Lietuvoje grafienė išmoko lietuviškai ir lenkiškai, tad pabendrauti su ja norėjo kiekvienas dvariškis ir svečias.
Nikolajus Zubovas, Aleksandra Zubova ir jų vaikai – Olga, Vladimiras, Dmitrijus ir Marija.
Nuotraukos- iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus.
Vyriausiasis sūnus Vladimiras, skirtingai ne kariškus mokslus ir karjerą išėjęs jo tėvas ir ankstesnių kartų Zubovai, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, studijavo chemijos mokslus Sankt Peterburge bei veterinariją Halėje. Jo žmona Sofija Bilevičiūtė, kilusi iš lietuvių bajorų šeimos, Sankt Peterburge baigė garsiuosius Bestuževo kursus – gamtos mokslus bei pedagogiką. Jauna šeima1890 metais įsikūrė Ginkūnų dvare ir ėmėsi plačios ūkinės bei visuomeninės veiklos.
Vladimiras ir Sofija Zubovai su vaikais Vladimiru ir Aleksandra apie 1896 metus.
Nuotraukos – iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus.
Štai tokioje aplinkoje ir pakilioje nuotaikoje Ginkūnų dvaras ruošiasi priimti atvystančią paviešėti Aleksandrą Zubovienę. Žinoma, kad pirmiausia ji lankysis rūmuose ir pasidžiaugs anūkų Vladimiro ir Alinos pasiekimais. Tada bus proga sūnui Vladimirui pasidalinti didelio ūkio pasiekimais ir užmanymais. Malonioji dviejų damų –Aleksandros ir Sofijos – pakalbio tema bus apie mokyklas, mokinius, mokytojus bei mokymosi programas.
Sūnus ir marti labai pasistengė kurdami savo šeimos namus. Sofija projektavo kambarių išdėstymą, o Vladimiras rūpinosi vidaus gyvenimo patogumais. Platus Europos pasiekimų pažinimas virto plačiais laiptais, dideliais langais, jaukia vasaros terasa, šiuolaikišku šildymu, nenutrūkstamu vandentiekiu. Čia žvakes pakeitė elektros šviesa, o jaukūs privatūs kambariai derėjo su didelėmis erdvėmis visiems susirinkti, pabendrauti, pietauti ar net koncertuoti. Rūmuose keletas kambarių nuolatos buvo skirti pačiai grafienei apsistoti.
Dvaras – didelio žmonių būrio gyvenimo vieta, neretai nuo pat gimimo. Tad visai natūralu, kad grafienės pasivaikščiojimų takai veda ir į parką, į žirgyną, ir į pieninę, ir į kumetyną, ir į mokyklą. Visur ją pasitinka žmonės, norintys pabendrauti, gerą žodį ar patarimą išgirsti. Jei kam grafo titulas reiškia išsiaukštinusį, šaltą, abejingą puošeivą ir pagyrūną, tai Ginkūnuose „grapai“ sutinkami, kaip dori, jautrūs, išsilavinę, brandūs žmonės, neatsiejami nuo gerbūvio, kultūros ir rūpinimosi juos supančiais žmonėmis. Tolerancija žmogui, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, amžiaus ir išsilavinimo – tokia tikroji titulo „grafas“ vprasmė stiprioje, kaip plačiašakis ąžuolas, Zubovų giminėje.
Bendraujant ir maloniai vaikštinėjant, ateis ir pietų metas. Tegul nustebina mus dvaro kulinarės, o maistas bus dar skanesnis, „pagardinus“ šį laiką keliais prisiminimais iš šimtametis Zubovų istorijos – turtingos, išskirtinės ir net truputėlį pikantiškos…
Ekskursijos pradžia – šalia Ginkūnų dvaro rūmų.
Keliavimo būdas – pėsčiomis po Ginkūnus.
Ekskursijos trukmė – 2 val. 30 min.